Rusijos imperijos valdžia ir tautinis atgimimas
Po XVIII a. pabaigos padalijimų didžioji Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperiją. Carinė valdžia rusifikavo mokyklas ir administraciją, o 1864-1904 m. draudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Knygnešiai slapta gabeno užsienyje spausdintas lietuviškas knygas ir laikraščius.
Kaip tai prasidėjo
1795 m. Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalijo likusią Abiejų Tautų Respublikos teritoriją. Valstybė nustojo gyvuoti, o didžioji Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperiją.
Vietos bajorija iš pradžių išlaikė dalį ankstesnių teisių, veikė religinės ir kultūrinės institucijos. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų carinė valdžia sustiprino represijas, o mokyklų, administracijos ir spaudos politika vis labiau ribojo lietuvišką viešąjį gyvenimą.
Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas
1864-1865 m. carinė valdžia įvedė lietuviškų leidinių lotyniškais rašmenimis draudimą, galiojusį iki 1904 m. Buvo leidžiami ar skatinami lietuviški tekstai kirilica. Todėl tai nėra tiksliai tas pats, kas visiškas lietuvių kalbos draudimas. Mokyklos ir administracija buvo rusifikuojamos, spaudimą patyrė ir Katalikų Bažnyčia.
Spaudos draudimas ir rusifikacija ribojo lietuvių kalbos vartojimą viešajame gyvenime. Slapta leidyba, knygų gabenimas ir platinimas padėjo išlaikyti lietuvišką raštiją.
Knygnešiai ir slapta spaudos sklaida
Ūkininkai, amatininkai, kunigai ir kiti spaudos platintojai sudarė slaptą tinklą. Lietuviškos knygos bei laikraščiai lotyniškais rašmenimis spausdinti Rytų Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje, ypač Tilžėje ir Ragainėje. Iš ten jie gabenti per sieną ir platinti Lietuvos miesteliuose bei kaimuose.
Knygnešiai slėpė leidinius drabužiuose ir vežimuose, pasienį kirsdavo slaptais keliais. Platintojams reikėjo ryšių abipus sienos ir vietose, kur spauda pasiekdavo skaitytojus. Sugautiems knygnešiams grėsė kalėjimas, tremtis ir kitos bausmės.
Per keturiasdešimt draudimo metų lietuviški leidiniai ir toliau buvo spausdinami užsienyje bei slapta platinami. Veikė pogrindinės draugijos ir vietos platintojai. 1904 m. gegužės 7 d. spaudos draudimas panaikintas; ši data Lietuvoje minima kaip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena.
Verta pamatyti šiandien
Knygnešių istoriją galima pažinti muziejuose ir atminties vietose. Jie gabeno ne tik knygas, bet ir maldaknyges, laikraščius bei kitus leidinius. Šie daiktai leidžia suprasti, kaip spauda pasiekdavo skaitytoją ir kokį vaidmenį atliko kasdieniame gyvenime.
Aušra ir tautinis atgimimas
1883 m. Prūsijoje pradėta leisti „Aušra“. Ji nebuvo pirmasis lietuviškas laikraštis, tačiau tapo svarbiu tautinio atgimimo leidiniu. Joje nagrinėta Lietuvos istorija, kalba, kultūra ir visuomenės ateitis. Spauda padėjo skirtingose vietose gyvenantiems skaitytojams dalyvauti bendrose diskusijose.
Vienas „Aušros“ iniciatorių buvo gydytojas, mokslininkas ir publicistas Jonas Basanavičius. Jo veikla reikšmingai prisidėjo prie lietuvių tautinio atgimimo. Jis taip pat rinko tautosaką, rašė ir dalyvavo visuomeninėse organizacijose; šią veiklą galima pažinti jam skirtose muziejų ekspozicijose.
Kultūriniai pagrindai
XIX a. pabaigoje buvo renkamos liaudies dainos, pasakos ir papročiai, sisteminama bei norminama lietuvių kalba. Rašytojai ir visuomenės veikėjai svarstė istoriją bei ateities politines galimybes. Ši veikla vyko esant carinės valdžios ribojimams, todėl leidyba ir viešas veikimas ne visada buvo teisėti ar saugūs.
Liaudies dainose atsispindi šeimos papročiai, metų darbai, kalendorinės šventės ir istorinė patirtis. Jų rinkimas bei leidyba padėjo išsaugoti šį paveldą.
Sukilimų kaina
1831 ir 1863 m. sukilimai prieš Rusijos imperijos valdžią buvo numalšinti. Jų dalyviai ir rėmėjai patyrė represijas, turto konfiskavimą bei tremtį. Po 1863 m. sukilimo represijos sustiprėjo, o netrukus pradėtas taikyti lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas.
Sukilimų numalšinimas nepašalino politinių ir kultūrinių siekių. Greta ginkluoto pasipriešinimo atminties stiprėjo spaudos platinimas, švietimas ir visuomeninė veikla. Šių procesų nereikėtų sutraukti į vieną priežastį, tačiau jie padeda suprasti tautinio judėjimo raidą XIX a. antroje pusėje.
Kelias į nepriklausomybę
XX a. pradžioje tautinis judėjimas jau kėlė politinius reikalavimus. 1905 m. gruodžio 4-5 d. Didysis Vilniaus Seimas pareikalavo Lietuvos autonomijos. Tai buvo svarbus žingsnis nuo kultūrinės veiklos prie politinio atstovavimo; nepriklausomybės atkūrimą paskelbęs 1918 m. Aktas nagrinėjamas kitame skyriuje.
Padėka
Nuoširdžiai dėkojame kanalo „Прибалтийский Тигр“ autoriui už tai, kad jis rusų kalba pasakoja apie Lietuvą ir Baltijos šalių istoriją, padėdamas šią temą suprasti platesnei auditorijai.